“Nisippameta½ vidadh±ti bhoga½, na bandhuv± na sar²ravaººo yo;
passe¼am³ga½ sukhamedham±na½, sir² hi na½ bhajate goravinda½;
etampi disv±na aha½ vad±mi, pañño nih²no sir²m±va seyyo”ti.
Tattha e¼am³ganti paggharital±lamukha½. Goravindanti so kira tasmi½yeva nagare as²tikoµivibhavo seµµhi vir³po. N±ssa putto na ca dh²t±, na kiñci sippa½ j±n±ti. Kathentassapissa hanukassa ubhohipi passehi l±l±dh±r± paggharati. Devacchar± viya dve itthiyo sabb±laªk±rehi vibh³sit± supupphit±ni n²luppal±ni gahetv± ubhosu passesu µhit± ta½ l±la½ n²luppalehi sampaµicchitv± n²luppal±ni v±tap±nena cha¹¹enti. Sur±soº¹±pi p±n±g±ra½ pavisant± n²luppalehi atthe sati tassa gehadv±ra½ gantv± “s±mi goravinda, seµµh²”ti vadanti. So tesa½ sadda½ sutv± v±tap±ne µhatv± “ki½, t±t±”ti vadati. Athassa l±l±dh±r± paggharati T± itthiyo ta½ n²luppalehi sampaµicchitv± n²luppal±ni antarav²thiya½ khipanti. Sur±dhutt± t±ni gahetv± udakena vikkh±letv± pi¼andhitv± p±n±g±ra½ pavisanti. Eva½ sirisampanno ahosi. Senako ta½ ud±haraºa½ katv± dassento evam±ha. Ta½ sutv± r±j± “k²disa½, t±ta, mahosadhapaº¹it±”ti ±ha. Paº¹ito “deva, ki½ senako j±n±ti, odanasitthaµµh±ne k±ko viya dadhi½ p±tu½ ±raddhasunakho viya ca yasameva passati, s²se patanta½ mah±muggara½ na passati, suºa, dev±”ti vatv± ima½ g±tham±ha–
“Laddh± sukha½ majjati appapañño, dukkhena phuµµhopi pamohameti;
±gantun± dukkhasukhena phuµµho, pavedhati v±ricarova ghamme;
etampi disv±na aha½ vad±mi, paññova seyyo na yasassi b±lo”ti. (J±. 1.15.88).
Tattha sukhanti issariyasukha½ labhitv± b±lo pamajjati, pamatto sam±no p±pa½ karoti. Dukkhen±ti k±yikacetasikadukkhena. ¾gantun±ti na ajjhattikena. Satt±nañhi sukhampi dukkhampi ±gantukameva, na niccapavatta½. Ghammeti udak± uddharitv± ±tape khittamaccho viya. Ta½ sutv± r±j± “k²disa½ ±cariy±”ti ±ha. Senako “deva, kimesa j±n±ti, tiµµhantu t±va manuss±, araññe j±tarukkhesupi phalasampannameva bah³ vihaªgam± bhajant²”ti vatv± ima½ g±tham±ha–
“Duma½ yath± s±duphala½ araññe, samantato samabhisaranti pakkh²;
evampi a¹¹ha½ sadhana½ sabhoga½, bahujjano bhajati atthahetu;
etampi disv±na aha½ vad±mi, pañño nih²no sir²m±va seyyo”ti. (J±. 1.15.89).
Tattha bahujjanoti mah±jano. Ta½ sutv± r±j± “k²disa½ t±t±”ti ±ha. Paº¹ito “kimesa mahodaro j±n±ti, suºa, dev±”ti vatv± ima½ g±tham±ha–
“Na s±dhu balav± b±lo, s±has± vindate dhana½;
kandantameta½ dummedha½, ka¹¹hanti niraya½ bhusa½;
etampi disv±na aha½ vad±mi, paññova seyyo na yasassi b±lo”ti. (J±. 1.15.90).
Tattha s±has±ti s±hasena s±hasikakamma½ katv± jana½ p²¼etv± dhana½ vindati. Atha na½ nirayap±l± kandantameva dummedha½ balavavedana½ niraya½ ka¹¹hanti. Puna raññ± “ki½ senak±”ti vutte senako ima½ g±tham±ha–
“Y± k±ci najjo gaªgamabhissavanti, sabb±va t± n±magotta½ jahanti;
gaªg± samudda½ paµipajjam±n±, na kh±yate iddhi½ paññopi loke;
etampi disv±na aha½ vad±mi, pañño nih²no sir²m±va seyyo”ti. (J±. 1.15.91).
Tattha najjoti ninn± hutv± sandam±n± antamaso kunnadiyopi gaªga½ abhissavanti. Jahant²ti gaªg±tveva saªkhya½ gacchanti, attano n±magotta½ jahanti. Na kh±yateti s±pi gaªg± samudda½ paµipajjam±n± na paññ±yati, samuddotveva n±ma½ labhati. Evameva mah±paññopi issarasantika½ patto na kh±yati na paññ±yati,samudda½ paviµµhagaªg± viya hoti. Puna r±j± “ki½ paº¹it±”ti ±ha. So “suºa, mah±r±j±”ti vatv± ima½ g±th±dvayam±ha–
“Yametamakkh± udadhi½ mahanta½, savanti najjo sabbak±lamasaªkhya½;
so s±garo niccamu¼±ravego, vela½ na acceti mah±samuddo.
“Evampi b±lassa pajappit±ni, pañña½ na acceti sir² kad±ci;
etampi disv±na aha½ vad±mi, paññova seyyo na yasassi b±lo”ti. (J±. 1.15.92-93).
Tattha yametamakkh±ti ya½ eta½ akkh±si vadesi. Asaªkhyanti agaºana½. Vela½ na accet²ti u¼±ravegopi hutv± ³misahassa½ ukkhipitv±pi vela½ atikkamitu½ na sakkoti, vela½ patv± avassa½ sabb± ³miyo bhijjanti. Evampi b±lassa pajappit±n²ti b±lassa vacan±nipi evameva paññavanta½ atikkamitu½ na sakkonti, ta½ patv±va bhijjanti. Pañña½ na accet²ti paññavanta½ sirim± n±ma n±tikkamati. Na hi koci manujo atth±natthe uppannakaªkho ta½chindanatth±ya paññavanta½ atikkamitv± b±lassa issarassa p±dam³la½ gacchati, paññavantassa pana p±dam³leyeva vinicchayo n±ma labbhat²ti. Ta½ sutv± r±j± “katha½ senak±”ti ±ha. So “suºa, dev±”ti vatv± ima½ g±tham±ha–
“Asaññato cepi paresamattha½, bhaº±ti sandh±nagato yasass²;
tasseva ta½ r³hati ñ±timajjhe, sir² hi na½ k±rayate na paññ±;
etampi disv±na aha½ vad±mi, pañño nih²no sir²m±va seyyo”ti. (J±. 1.15.94).
Tattha asaññato cep²ti issaro hi sacepi k±y±d²hi asaññato duss²lo. Sandh±nagatoti vinicchaye µhito hutv± paresa½ attha½ bhaºati, tasmi½ vinicchayamaº¹ale mah±pariv±raparivutassa mus±v±da½ vatv± s±mikampi ass±mika½ karontassa tasseva ta½ vacana½ ruhati. Sir² hi na½ tath± k±rayate na paññ±, tasm± pañño nih²no, sirim±va seyyoti vad±mi. Puna raññ± “ki½, t±t±”ti vutte paº¹ito “suºa, deva, b±lasenako ki½ j±n±t²”ti vatv± ima½ g±tham±ha–
“Parassa v± attano v±pi hetu, b±lo mus± bh±sati appapañño;
so nindito hoti sabh±ya majjhe, pacch±pi so duggatig±m² hoti;
etampi disv±na aha½ vad±mi, paññova seyyo na yasassi b±lo”ti. (J±. 1.15.95).
Tato senako ima½ g±tham±ha–
“Atthampi ce bh±sati bh³ripañño, an±¼hiyo appadhano daliddo;
na tassa ta½ r³hati ñ±timajjhe, sir² ca paññ±ºavato na hoti;
etampi disv±na aha½ vad±mi, pañño nih²no sir²m±va seyyo”ti. (J±. 1.15.96).
Tattha atthamp²ti k±raºampi ce bh±sati. ѱtimajjheti parisamajjhe. Paññ±ºavatoti mah±r±ja, paññ±ºavantassa sirisobhaggappattassa santika½ gantv± pakatiy± vijjam±n±pi sir² n±ma na hoti. So hi tassa santike s³riyuggamane khajjopanako viya kh±yat²ti dasseti. Puna raññ± “k²disa½, t±t±”ti vutte paº¹ito “ki½ j±n±ti, senako, idhalokamattameva oloketi, na paralokan”ti vatv± ima½ g±tham±ha–
“Parassa v± attano v±pi hetu, na bh±sati alika½ bh³ripañño;
so p³jito hoti sabh±ya majjhe, pacch±pi so suggatig±m² hoti;
etampi disv±na aha½ vad±mi, paññova seyyo na yasassi b±lo”ti. (J±. 1.15.97).
Tato senako g±tham±ha–
“Hatth² gav±ss± maºikuº¹al± ca, thiyo ca iddhesu kulesu j±t±;
sabb±va t± upabhog± bhavanti, iddhassa posassa aniddhimanto;
etampi disv±na aha½ vad±mi, pañño nih²no sir²m±va seyyo”ti. (J±. 1.15.98).
Tattha iddhass±ti issarassa. Aniddhimantoti na kevala½ t± n±riyova, atha kho sabbe aniddhimantopi satt± tassa upabhog± bhavanti. Tato paº¹ito “ki½ esa j±n±t²”ti vatv± eka½ k±raºa½ ±haritv± dassento ima½ g±tham±ha–
“Asa½vihitakammanta½ b±la½ dummedhamantina½;
sir² jahati dummedha½, jiººa½va urago taca½;
etampi disv±na aha½ vad±mi;
paññova seyyo na yasassi b±lo”ti. (J±. 1.15.99).
Tattha “sir² jahat²”ti padassa cetiyaj±takena (j±. 1.8.45 ±dayo) attho vaººetabbo. Atha senako raññ± “k²disan”ti vutte “deva, ki½ esa taruºad±rako j±n±ti, suº±th±”ti vatv± “paº¹ita½ appaµibh±na½ kariss±m²”ti cintetv± ima½ g±tham±ha–
“Pañca paº¹it± maya½ bhaddante, sabbe pañjalik± upaµµhit±;
tva½ no abhibhuyya issarosi, sakkova bh³tapati devar±j±;
etampi disv±na aha½ vad±mi, pañño nih²no sir²m±va seyyo”ti. (J±. 1.15.100).
Ida½ kira sutv± r±j± “s±dhur³pa½ senakena k±raºa½ ±bhata½, sakkhissati nu kho me putto imassa v±da½ bhinditv± añña½ k±raºa½ ±haritun”ti cintetv± “k²disa½ paº¹it±”ti ±ha. Senakena kira imasmi½ k±raºe ±bhate µhapetv± bodhisatta½ añño ta½ v±da½ bhinditu½ samattho n±ma natthi, tasm± mah±satto attano ñ±ºabalena tassa v±da½ bhindanto “mah±r±ja, kimesa b±lo j±n±ti, yasameva oloketi, paññ±ya visesa½ na j±n±ti, suº±th±”ti vatv± ima½ g±tham±ha–
“D±sova paññassa yasassi b±lo, atthesu j±tesu tath±vidhesu;
ya½ paº¹ito nipuºa½ sa½vidheti, sammoham±pajjati tattha b±lo;
etampi disv±na aha½ vad±mi, paññova seyyo na yasassi b±lo”ti. (J±. 1.15.101).
Tattha atthes³ti kiccesu j±tesu. Sa½vidhet²ti sa½vidahati. Iti mah±satto sinerup±dato suvaººav±luka½ uddharanto viya gaganatale puººacanda½ uµµh±pento viya ca nayak±raºa½ dassesi. Eva½ mah±sattena paññ±nubh±va½ dassetv± kathite r±j± senaka½ ±ha– “k²disa½, senaka, sakkonto uttaripi katheh²”ti. So koµµhe µhapitadhañña½ viya uggahitaka½ khepetv± appaµibh±no maªkubh³to pajjh±yanto nis²di. Sace hi so añña½ k±raºa½ ±hareyya, na g±th±sahassenapi ima½ j±taka½ niµµh±yetha. Tassa pana appaµibh±nassa µhitak±le gambh²ra½ ogha½ ±nento viya mah±satto uttaripi paññameva vaººento ima½ g±tham±ha–
“Addh± hi paññ±va sata½ pasatth±, kant± sir² bhogarat± manuss±;
ñ±ºañca buddh±namatulyar³pa½, pañña½ na acceti sir² kad±c²”ti. (J±. 1.15.102).
Tattha satanti buddh±d²na½ sappuris±na½. Bhogarat±ti mah±r±ja, yasm± andhab±lamanuss± bhogarat±va, tasm± tesa½ sir² kant±. Yaso n±mesa paº¹itehi garahito b±l±na½ kantoti c±ya½ attho bhisaj±takena (j±. 1.14.78 ±dayo) vaººetabbo. Buddh±nanti sabbaññubuddh±nañca ñ±ºa½. Kad±c²ti kismiñci k±le ñ±ºavanta½ sir² n±ma n±tikkamati, dev±ti. Ta½ sutv± r±j± mah±sattassa pañhaby±karaºena tuµµho ghanavassa½ vassento viya mah±satta½ dhanena p³jento ima½ g±tham±ha–
“Ya½ ta½ apucchimha akittay² no, mahosadha kevaladhammadass²;
gava½ sahassa½ usabhañca n±ga½, ±jaññayutte ca rathe dasa ime;
pañhassa veyy±karaºena tuµµho, dad±mi te g±mavar±ni so¼as±”ti. (J±. 1.15.103).