6. Sabhiyasuttavaººan±
Eva½ me sutanti sabhiyasutta½. K± uppatti? Ayameva y±ssa nid±ne vutt±. Atthavaººan±kkamepi cassa pubbasadisa½ pubbe vuttanayeneva veditabba½. Ya½ pana apubba½, ta½ utt±natth±ni pad±ni pariharant± vaººayiss±ma. Ve¼uvane kalandakaniv±peti ve¼uvananti tassa uyy±nassa n±ma½. Ta½ kira ve¼³hi ca parikkhitta½ ahosi aµµh±rasahatthena ca p±k±rena, gopuradv±raµµ±lakayutta½ n²lobh±sa½ manorama½, tena “ve¼uvanan”ti vuccati. Kalandak±nañcettha niv±pa½ ada½su, tena “kalandakaniv±po”ti vuccati. Kalandak± n±ma k±¼ak± vuccanti. Pubbe kira aññataro r±j± tattha uyy±nak²¼anattha½ ±gato sur±madena matto div±seyya½ supi. Parijanopissa “sutto r±j±”ti pupphaphal±d²hi palobhiyam±no ito cito ca pakk±mi. Atha sur±gandhena aññatarasm± susirarukkh± kaºhasappo nikkhamitv± rañño abhimukho ±gacchati. Ta½ disv± rukkhadevat± “rañño j²vita½ dass±m²”ti k±¼akavesena ±gantv± kaººam³le saddamak±si. R±j± paµibujjhi, kaºhasappo nivatto. So ta½ disv± “im±ya mama k±¼ak±ya j²vita½ dinnan”ti k±¼ak±na½ tattha niv±pa½ paµµhapesi, abhayaghosanañca ghos±pesi. Tasm± ta½ tato pabhuti “kalandakaniv±po”ti saªkha½ gata½. Sabhiyassa paribb±jakass±ti sabhiyoti tassa n±ma½, paribb±jakoti b±hira pabbajja½ up±d±ya vuccati. Pur±ºas±lohit±ya devat±y±ti na m±t± na pit±, apica kho panassa m±t± viya pit± viya ca hitajjh±sayatt± so devaputto “pur±ºas±lohit± devat±”ti vutto. Parinibbute kira kassape bhagavati patiµµhite suvaººacetiye tayo kulaputt± sammukhas±vak±na½ santike pabbajitv± cariy±nur³p±ni kammaµµh±n±ni gahetv± paccantajanapada½ gantv± araññ±yatane samaºadhamma½ karonti, antarantar± ca cetiyavandanatth±ya dhammassavanatth±ya ca nagara½ gacchanti. Aparena ca samayena t±vatakampi araññe vippav±sa½ arocayam±n± tattheva appamatt± vihari½su, eva½ viharant±pi na ca kiñci visesa½ adhigami½su. Tato nesa½ ahosi– “maya½ piº¹±ya gacchant± j²vite s±pekkh± homa, j²vite s±pekkhena ca na sakk± lokuttaradhammo adhigantu½, puthujjanak±lakiriy±pi dukkh±, handa maya½ nisseºi½ bandhitv± pabbata½ abhiruyha k±ye ca j²vite ca anapekkh± samaºadhamma½ karom±”ti. Te tath± aka½su. Atha nesa½ mah±thero upanissayasampannatt± tadaheva cha¼abhiññ±pariv±ra½ arahatta½ sacch±k±si. So iddhiy± himavanta½ gantv± anotatte mukha½ dhovitv± uttarakur³su piº¹±ya caritv± katabhattakicco puna aññampi padesa½ gantv± patta½ p³retv± anotatta-udakañca n±galat±dantapoºañca gahetv± tesa½ santika½ ±gantv± ±ha– “passath±vuso mam±nubh±va½, aya½ uttarakuruto piº¹ap±to, ida½ himavantato udakadantapoºa½ ±bhata½, ima½ bhuñjitv± samaºadhamma½ karotha, ev±ha½ tumhe sad± upaµµhahiss±m²”ti. Te ta½ sutv± ±ha½su– “tumhe, bhante, katakicc±, tumhehi saha sall±pamattampi amh±ka½ papañco, m± d±ni tumhe puna amh±ka½ santika½ ±gamitth±”ti. So kenaci pariy±yena te sampaµicch±petu½ asakkonto pakk±mi. Tato tesa½ eko dv²hat²haccayena pañc±bhiñño an±g±m² ahosi. Sopi tatheva ak±si, itarena ca paµikkhitto tatheva agam±si. So ta½ paµikkhipitv± v±yamanto pabbata½ ±ruhanadivasato sattame divase kiñci visesa½ anadhigantv±va k±lakato devaloke nibbatti. Kh²º±savattheropi ta½ divasameva parinibb±yi, an±g±m² suddh±v±sesu uppajji. Devaputto chasu k±m±vacaradevalokesu anulomapaµilomena dibbasampatti½ anubhavitv± amh±ka½ bhagavato k±le devalok± cavitv± aññatariss± paribb±jik±ya kucchimhi paµisandhi½ aggahesi. S± kira aññatarassa khattiyassa dh²t±, ta½ m±t±pitaro “amh±ka½ dh²t± samayantara½ j±n±t³”ti ekassa paribb±jakassa niyy±tesu½. Tasseko antev±siko paribb±jako t±ya saddhi½ vippaµipajji. S± tena gabbha½ gaºhi. Ta½ gabbhini½ disv± paribb±jik± nikka¹¹hi½su. S± aññattha gacchant² antar±magge sabh±ya½ vij±yi, tenassa “sabhiyo”tveva n±ma½ ak±si. Sopi sabhiyo va¹¹hitv± paribb±jakapabbajja½ pabbajitv± n±n±satth±ni uggahetv± mah±v±d² hutv± v±dakkhittat±ya sakalajambud²pe vicaranto attano sadisa½ v±di½ adisv± nagaradv±re assama½ k±r±petv± khattiyakum±r±dayo sippa½ sikkh±pento tattha vasati. Atha bhagav± pavattitavaradhammacakko anupubbena r±jagaha½ ±gantv± ve¼uvane viharati kalandakaniv±pe. Sabhiyo pana buddhupp±da½ na j±n±ti. Atha so suddh±v±sabrahm± sam±pattito vuµµh±ya “im±ha½ visesa½ kass±nubh±vena patto”ti ±vajjento kassapassa bhagavato s±sane samaºadhammakiriya½ te ca sah±ye anussaritv± “tesu eko parinibbuto, eko id±ni katth±”ti ±vajjento “devalok± cavitv± jambud²pe uppanno buddhupp±dampi na j±n±t²”ti ñatv± “handa na½ buddhupasevan±ya niyojem²”ti v²sati pañhe abhisaªkharitv± rattibh±ge tassa assamam±gamma ±k±se µhatv± “sabhiya, sabhiy±”ti pakkosi. So nidd±yam±no tikkhattu½ ta½ sadda½ sutv± nikkhamma obh±sa½ disv± pañjaliko aµµh±si. Tato ta½ brahm± ±ha– “aha½ sabhiya tavatth±ya v²sati pañhe ±hari½, te tva½ uggaºha. Yo ca te samaºo v± br±hmaºo v± ime pañhe puµµho by±karoti, tassa santike brahmacariya½ careyy±s²”ti. Ima½ devaputta½ sandh±yeta½ vutta½ “pur±ºas±lohit±ya devat±ya pañh± uddiµµh± hont²”ti. Uddiµµh±ti uddesamatteneva vutt±, na vibhaªgena. Eva½ vutte ca ne sabhiyo ekavacaneneva padapaµip±µiy± uggahesi. Atha so brahm± j±nantopi tassa buddhupp±da½ n±cikkhi. “Attha½ gavesam±no paribb±jako sayameva satth±ra½ ñassati. Ito bahiddh± ca samaºabr±hmaº±na½ tucchabh±van”ti imin± pan±dhipp±yena evam±ha– “yo te sabhiya…pe… careyy±s²”ti. Therag±th±su pana catukkanip±te sabhiyatther±pad±na½ vaººent± bhaºanti “s± cassa m±t± attano vippaµipatti½ cintetv± ta½ jiguccham±n± jh±na½ upp±detv± brahmaloke uppann±, t±ya brahmadevat±ya te pañh± uddiµµh±”ti. Ye teti id±ni vattabb±na½ uddesapaccuddeso. Samaºabr±hmaº±ti pabbajj³pagamanena lokasammutiy± ca samaº± ceva br±hmaº± ca. Saªghinoti gaºavanto. Gaºinoti satth±ro, “sabbaññuno mayan”ti eva½ paµiññ±t±ro. Gaº±cariy±ti uddesaparipucch±divasena pabbajitagahaµµhagaºassa ±cariy±. ѱt±ti abhiññ±t±, vissut± p±kaµ±ti vutta½ hoti. Yasassinoti l±bhapariv±rasampann±. Titthakar±ti tesa½ diµµh±nugati½ ±pajjantehi otaritabb±na½ og±hitabb±na½ diµµhititth±na½ katt±ro. S±dhusammat± bahujanass±ti “s±dhavo ete santo sappuris±”ti eva½ bahujanassa sammat±. Seyyathidanti katame teti ce-iccetasmi½ atthe nip±to. P³raºoti n±ma½, kassapoti gotta½. So kira j±tiy± d±so, d±sasata½ p³rento j±to. Tenassa “p³raºo”ti n±mamaka½su. Pal±yitv± pana naggesu pabbajitv± “kassapo ahan”ti gotta½ uddisi, sabbaññutañca paccaññ±si. Makkhal²ti n±ma½, gos±l±ya j±tatt± gos±lotipi vuccati. Sopi kira j±tiy± d±so eva, pal±yitv± pabbaji, sabbaññutañca paccaññ±si. Ajitoti n±ma½, appicchat±ya kesakambala½ dh±reti, tena kesakambalotipi vuccati, sopi sabbaññuta½ paccaññ±si Pakudhoti n±ma½, kacc±yanoti gotta½. Appicchavasena udake j²vasaññ±ya ca nh±namukhadhovan±di paµikkhitto, sopi sabbaññuta½ paccaññ±si. Sañcayoti n±ma½, belaµµho panassa pit±, tasm± belaµµhaputtoti vuccati, sopi sabbaññuta½ paccaññ±si. Nigaºµhoti pabbajj±n±mena, n±µaputtoti pitun±mena vuccati. N±µoti kira n±massa pit±, tassa puttoti n±µaputto, sopi sabbaññuta½ paccaññ±si. Sabbepi pañcasatapañcasatasissapariv±r± ahesu½. Teti te cha satth±ro. Te pañheti te v²sati pañhe. Teti te cha satth±ro. Na samp±yant²ti na samp±denti. Kopanti cittacetasik±na½ ±vilabh±va½. Dosanti paduµµhacittata½, tadubhayampeta½ mandatikkhabhedassa kodhassev±dhivacana½. Appaccayanti appat²tat±, domanassanti vutta½ hoti. P±tukaront²ti k±yavac²vik±rena pak±senti, p±kaµa½ karonti. H²n±y±ti gahaµµhabh±v±ya. Gahaµµhabh±vo hi pabbajja½ upanidh±ya s²l±diguºah²nato h²nak±masukhapaµisevanato v± “h²no”ti vuccati. Ucc± pabbajj±. ¾vattitv±ti osakkitv±. K±me paribhuñjeyyanti k±me paµiseveyya½. Iti kirassa sabbaññupaµiññ±nampi pabbajit±na½ tucchakatta½ disv± ahosi. Uppannaparivitakkavaseneva ca ±gantv± punappuna½ v²ma½sam±nassa atha kho sabhiyassa paribb±jakassa etadahosi– “ayampi kho samaºo”ti ca “yepi kho te bhonto”ti ca “samaºo kho daharoti na uññ±tabbo”ti c±ti evam±di. Tattha jiºº±ti-±d²ni pad±ni vuttanay±neva. Ther±ti attano samaºadhamme thirabh±vappatt±. Rattaññ³ti ratanaññ³, “nibb±naratana½ j±n±ma mayan”ti eva½ sak±ya paµiññ±ya loken±pi sammat±, bahurattivid³ v±. Cira½ pabbajit±na½ etesanti cirapabbajit±. Na uññ±tabboti na avaj±nitabbo, na n²ca½ katv± j±nitabboti vutta½ hoti. Na paribhotabboti na paribhavitabbo, “kimesa ñassat²”ti eva½ na gahetabboti vutta½ hoti. 516. Kaªkh² vecikicch²ti sabhiyo bhagavat± saddhi½ sammodam±no eva½ bhagavato r³pasampattidam³pasamas³cita½ sabbaññuta½ sambh±vayam±no vigatuddhacco hutv± ±ha– “kaªkh² vecikicch²”ti. Tattha “labheyya½ nu kho imesa½ by±karaºan”ti eva½ pañh±na½ by±karaºakaªkh±ya kaªkh². “Ko nu kho imassimassa ca pañhassa attho”ti eva½ vicikicch±ya vecikicch². Dubbalavicikicch±ya v± tesa½ pañh±na½ atthe kaªkhanato kaªkh², balavatiy± vicinanto kicchatiyeva, na sakkoti sanniµµh±tunti vecikicch². Abhikaªkham±noti ativiya patthayam±no. Tesantakaroti tesa½ pañh±na½ antakaro. Bhavantova eva½ bhav±h²ti dassento ±ha “pañhe me puµµho…pe… by±karohi me”ti. Tattha pañhe meti pañhe may±. Puµµhoti pucchito. Anupubbanti pañhapaµip±µiy± anudhammanti atth±nur³pa½ p±¼i½ ±ropento. By±karohi meti mayha½ by±karohi. 517. D³ratoti so kira ito cito c±hiº¹anto sattayojanasatamaggato ±gato. Ten±ha– bhagav± “d³rato ±gatos²”ti, kassapassa bhagavato v± s±sanato ±gatatt± “d³rato ±gatos²”ti na½ ±ha. 518. Puccha manti im±ya panassa g±th±ya sabbaññupav±raºa½ pav±reti. Tattha manasicchas²ti manas± icchasi. Ya½ vat±hanti ya½ vata aha½. Attamanoti p²tip±mojjasomanassehi phuµacitto. Udaggoti k±yena cittena ca abbhunnato Ida½ pana pada½ na sabbap±µhesu atthi. Id±ni yehi dhammehi attamano, te dassento ±ha– “pamudito p²tisomanassaj±to”ti.