4. Sarabhasutta½

65. Eva½ me suta½– eka½ samaya½ bhagav± r±jagahe viharati gijjhak³µe pabbate. Tena kho pana samayena sarabho n±ma paribb±jako acirapakkanto hoti imasm± dhammavinay±. So r±jagahe parisati [parisati½ (s². p².)] eva½ v±ca½ bh±sati– “aññ±to may± samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo. Aññ±ya ca pan±ha½ samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhamma½ ev±ha½ tasm± dhammavinay± apakkanto”ti. Atha kho sambahul± bhikkh³ pubbaºhasamaya½ niv±setv± pattac²varam±d±ya r±jagaha½ piº¹±ya pavisi½su. Assosu½ kho te bhikkh³ sarabhassa paribb±jakassa r±jagahe parisati eva½ v±ca½ bh±sam±nassa “aññ±to may± samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo. Aññ±ya ca pan±ha½ samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhamma½ ev±ha½ tasm± dhammavinay± apakkanto”ti.
Atha kho te bhikkh³ r±jagahe piº¹±ya caritv± pacch±bhatta½ piº¹ap±tapaµikkant± yena bhagav± tenupasaªkami½su; upasaªkamitv± bhagavanta½ abhiv±detv± ekamanta½ nis²di½su. Ekamanta½ nisinn± kho te bhikkh³ bhagavanta½ etadavocu½– “sarabho n±ma, bhante, paribb±jako acirapakkanto imasm± dhammavinay±. So r±jagahe parisati eva½ v±ca½ bh±sati– ‘aññ±to may± samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo. Aññ±ya ca pan±ha½ samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhamma½ ev±ha½ tasm± dhammavinay± apakkanto’ti. S±dhu bhante, bhagav± yena sippinik±t²ra½ [sappinik±t²ra½ (s². p².), sappiniy± t²ra½ (sy±. ka½.)] paribb±jak±r±mo yena sarabho paribb±jako tenupasaªkamatu anukampa½ up±d±y±”ti. Adhiv±sesi bhagav± tuºh²bh±vena.
Atha kho bhagav± s±yanhasamaya½ paµisall±n± vuµµhito yena sippinik±t²ra½ paribb±jak±r±mo yena sarabho paribb±jako tenupasaªkami; upasaªkamitv± paññatte ±sane nis²di Nisajja kho bhagav± sarabha½ paribb±jaka½ etadavoca– “sacca½ kira tva½, sarabha, eva½ vadesi– ‘aññ±to may± samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo. Aññ±ya ca pan±ha½ samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhamma½ ev±ha½ tasm± dhammavinay± apakkanto”’ti? Eva½ vutte sarabho paribb±jako tuºh² ahosi.
Dutiyampi kho, bhagav± sarabha½ paribb±jaka½ etadavoca– “vadehi, sarabha, kinti te aññ±to samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo? Sace te aparip³ra½ bhavissati, aha½ parip³ress±mi. Sace pana te parip³ra½ bhavissati, aha½ anumodiss±m²”ti. Dutiyampi kho sarabho paribb±jako tuºh² ahosi.
Tatiyampi kho bhagav± sarabha½ paribb±jaka½ etadavoca– (“yo [may± (sy±. ka½. p².)] kho sarabha paññ±yati samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo) [( ) s². potthake natthi] “vadehi, sarabha, kinti te aññ±to samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo? Sace te aparip³ra½ bhavissati, aha½ parip³ress±mi. Sace pana te parip³ra½ bhavissati, aha½ anumodiss±m²”ti. Tatiyampi kho sarabho paribb±jako tuºh² ahosi.
Atha kho te paribb±jak± sarabha½ paribb±jaka½ etadavocu½– “yadeva kho tva½, ±vuso sarabha, samaºa½ gotama½ y±ceyy±si tadeva te samaºo gotamo pav±reti. Vadeh±vuso sarabha, kinti te aññ±to samaº±na½ sakyaputtik±na½ dhammo? Sace te aparip³ra½ bhavissati, samaºo gotamo parip³ressati. Sace pana te parip³ra½ bhavissati, samaºo gotamo anumodissat²”ti. Eva½ vutte sarabho paribb±jako tuºh²bh³to maªkubh³to pattakkhandho adhomukho pajjh±yanto appaµibh±no nis²di.
Atha kho bhagav± sarabha½ paribb±jaka½ tuºh²bh³ta½ maªkubh³ta½ pattakkhandha½ adhomukha½ pajjh±yanta½ appaµibh±na½ viditv± te paribb±jake etadavoca–
“Yo kho ma½, paribb±jak± [paribb±jako (p². ka.)], eva½ vadeyya– ‘samm±sambuddhassa te paµij±nato ime dhamm± anabhisambuddh±’ti, tamaha½ tattha s±dhuka½ samanuyuñjeyya½ samanug±heyya½ samanubh±seyya½. So vata may± s±dhuka½ samanuyuñjiyam±no samanug±hiyam±no samanubh±siyam±no aµµh±nameta½ anavak±so ya½ so tiººa½ µh±n±na½ n±ññatara½ [aññatara½ (ka.)] µh±na½ nigaccheyya, aññena v± añña½ paµicarissati, bahiddh± katha½ apan±messati, kopañca dosañca appaccayañca p±tukarissati, tuºh²bh³to maªkubh³to [tuºh²bh³to v± maªkubh³to (s². sy±. ka½.), tuºh²bh³to v± maªkubh³to v± (p².)] pattakkhandho adhomukho pajjh±yanto appaµibh±no nis²dissati, seyyath±pi sarabho paribb±jako.
“Yo kho ma½, paribb±jak±, eva½ vadeyya– ‘kh²º±savassa te paµij±nato ime ±sav± aparikkh²º±’ti, tamaha½ tattha s±dhuka½ samanuyuñjeyya½ samanug±heyya½ samanubh±seyya½. So vata may± s±dhuka½ samanuyuñjiyam±no samanug±hiyam±no samanubh±siyam±no aµµh±nameta½ anavak±so ya½ so tiººa½ µh±n±na½ n±ññatara½ µh±na½ nigaccheyya, aññena v± añña½ paµicarissati, bahiddh± katha½ apan±messati, kopañca dosañca appaccayañca p±tukarissati, tuºh²bh³to maªkubh³to pattakkhandho adhomukho pajjh±yanto appaµibh±no nis²dissati, seyyath±pi sarabho paribb±jako.
“Yo kho ma½, paribb±jak±, eva½ vadeyya– ‘yassa kho pana te atth±ya dhammo desito, so na niyy±ti takkarassa samm± dukkhakkhay±y±’ti, tamaha½ tattha s±dhuka½ samanuyuñjeyya½ samanug±heyya½ samanubh±seyya½. So vata may± s±dhuka½ samanuyuñjiyam±no samanug±hiyam±no samanubh±siyam±no aµµh±nameta½ anavak±so ya½ so tiººa½ µh±n±na½ n±ññatara½ µh±na½ nigaccheyya, aññena v± añña½ paµicarissati, bahiddh± katha½ apan±messati, kopañca dosañca appaccayañca p±tukarissati, tuºh²bh³to maªkubh³to pattakkhandho adhomukho pajjh±yanto appaµibh±no nis²dissati, seyyath±pi sarabho paribb±jako”ti. Atha kho bhagav± sippinik±t²re paribb±jak±r±me tikkhattu½ s²han±da½ naditv± veh±sa½ pakk±mi.
Atha kho te paribb±jak± acirapakkantassa bhagavato sarabha½ paribb±jaka½ samantato v±c±yasannitodakena [v±c±sattitodakena (s².)] sañjambharimaka½su [sañcumbharimaka½su (p²., d². ni. 1.421) sa½. ni. 2.243 uparip±µho viya]– “seyyath±pi, ±vuso sarabha, brah±raññe jarasiªg±lo ‘s²han±da½ nadiss±m²’ti siªg±laka½yeva [seg±laka½yeva (s². sy±. ka½. p².)] nadati, bheraº¹aka½yeva nadati [bhedaº¹aka½ (ka.)]; evameva½ kho tva½, ±vuso sarabha, aññatreva samaºena gotamena ‘s²han±da½ nadiss±m²’ti siªg±laka½yeva nadasi bheraº¹aka½yeva nadasi. Seyyath±pi, ±vuso sarabha, ambukasañcar² [ambakamaddar² (s².)] ‘purisakaravita½ [phussakaravita½ (s².), pussakaravita½ (sy±. ka½. p².)] raviss±m²’ti ambukasañcariravita½yeva ravati; evameva½ kho tva½, ±vuso sarabha, aññatreva samaºena gotamena ‘purisakaravita½ raviss±m²’ti, ambukasañcariravita½yeva ravasi. Seyyath±pi, ±vuso sarabha, usabho suññ±ya gos±l±ya gambh²ra½ naditabba½ maññati; evameva½ kho tva½, ±vuso sarabha, aññatreva samaºena gotamena gambh²ra½ naditabba½ maññas²”ti. Atha kho te paribb±jak± sarabha½ paribb±jaka½ samantato v±c±yasannitodakena sañjambharimaka½s³ti. Catuttha½.